Skaityti tokį straipsnį yra baisu, bet svarbu – mikroplastikas nėra tik „estetinis“ ar tolimas problemos pėdsakas. Stanfordo ekspertai primena tai, ką vis dažniau rodo tyrimai: plastikas dabar yra mūsų vandenyje, ore, maiste ir net kūnuose. Nors kai kurios sąsajos su vėžiu, širdies ligomis ar vaisingumo sutrikimais dar nėra galutinai išaiškintos, tai neturėtų būti priežastis laukti visiško įrodymo, kol mūsų vaikai ir pažeidžiamos bendruomenės bus toliau užteršiamos. Ta prasme būtinas atsargumo principas. Svarbiausia čia – politikos ir pramonės atsakomybė. Individualios priemonės prisideda, bet negelbės, jei gamintojai ir valstybei nebus nustatytos griežtos ribos: gamybos mažinimas, vienkartinių produktų draudimai, plataus masto atliekų surinkimas, išplėstinė gamintojo atsakomybė ir investicijos į saugias alternatyvas. Plastikas susietas su nafta ir pramonės logika – reikia sisteminių pokyčių, žaliųjų darbo vietų kūrimo ir teisingos pertvarkos darbuotojams. Taip pat reikia daugiau viešai prieinamų, nepriklausomų tyrimų ir monitoringo – stebėti poveikį sveikatai, nustatyti pavojingiausias medžiagas ir diegti filtravimo/apsaugos sprendimus ypač jautrioms grupėms (naujagimiams, nėščioms moterims, darbo vietų rizikoms). Politikai turi klausyti mokslininkų ir visuomenės, o ne plastiko lobistų. Nebūkime pasyvūs – reikalaukime griežtesnės politikos, skaidrumo ir investicijų į sprendimus, kurie apsaugotų sveikatą ir ateitį.